Prof. Dr. Frederikas Truyenas.

„Europeana Photography“ projektas, būdamas unikalios viešųjų paveldo institucijų ir privačių kuratorių bei fotoagentūrų partnerystės rezultatas, siūlo galimybę pažvelgti į iki šiol buvusią nepasiekiamą Europos istoriją, įamžintą to meto fotografų. Ar tai būtų vestuvių nuotraukos, portretai, miesto peizažai, sportas, gamta ar politikai, kolonializmo ar karo vaizdai, turtingose kolekcijose, kurios bus matomos visuomenei „Europeanoje“, atsispindi daugialypiai matmenys, suformavę šiandienos Europą 1839–1939 m. laikotarpiu. Atskleidžiama ne tik Europos ir jos gyventojų istorija, bet ir fotografijos kalba: skirtingos technikos, pvz., dagerotipai, kalotipai, stiklo negatyvai, lėmę tam tikrą vaizduojamo dalyko pateikimą ir jo suvokimą.

Frederikas Truyenas savo pranešime aptars skaitmeninio atgaminimo ir vaizdų reprezentavimo, kaip fotografijos paveldo išsaugojimo, svarbą bei pasidalins konsorciume įgyta patirtimi.

Informacija apie pranešėją:

Prof. Dr. Frederikas Truyenas (Frederik Truyen) yra Leveno katalikiškojo universiteto (Belgija) Menų fakulteto docentas. Frederikas rašo straipsnius skaitmeninei kultūrai ir technologijoms skirtuose leidiniuose E-Learning, ICT Education, Digital Culture, Epistemology. Jis yra Menų fakulteto Informacinių technologijų ir komunikacijos skyriaus vedėjas, taip pat atsakingas už Kultūros tyrimų instituto informacinių technologijų ir skaitmeninių medijų veiklos vykdymą. Frederikas dėsto informacijos mokslus bakalaurantams ir internetinė leidybą magistro pakopos studentams. Šiuo metu jis yra universiteto humanitarinių ir socialinių mokslų informacinių komunikacinių technologijų pirmininkas, taip pat MA Kultūros studijų programos direktorius. Dalyvauja daugelyje projektų, susijusių su atvirais mokymo šaltiniais, tokiais kaip A OER-HE, Net-CU ir OCW EU, taip pat kultūros paveldo skaitmeninimo projektuose, tarp jų IDEM, RICH ir „Europeana Photography“. Jis yra projekto „Europeana Photography“ koordinatorius.

Tarptautinė konferencija „Skaitmeninimas ir fotografinė atmintis“

Antonella Fresa

Pastaraisiais metais „Europeana“ ir kiti skaitmeniniai kultūriniai ištekliai ir kolekcijos sulaukė didelio masto investicijų iš Europos Komisijos ir valstybių narių, taip pat kelių privačių investuotojų, tad dabar svarbu pereiti prie turinio panaudojimo etapo. Šių investicijų pelningumą daugiausia realizuoja viešojo finansavimo iniciatyvos, tačiau jomis turėtų pasinaudoti ir visuomenė – tiek „Europeanos“, naudotojai plačiojoje visuomenėje, tiek ūkio subjektai, ypač kūrybinės industrijos. „Europeanos“ skaitmeninių kultūros vertybių veiksmingumas dar nėra maksimaliai įgyvendintas, norint jį padidinti, reikia imtis efektingesnių priemonių.

Svarbiausi aspektai:

– reikia didinti skaitmeninimo iniciatyvų sukurto skaitmeninio kultūrinio turinio panaudojimą;

– metaduomenų paslaugos yra svarbiausi turinio ir kūrybinių industrijų elementai, o naujos Creative Commons (liet. Kūrybiškos bendruomenės) licencijos „Europeanos“ turiniui atveria naujas galimybes;

– viešo naudojimo sritis – nepaprastai turtingas šaltinis, labai vertingas visuomenei, tačiau šiuo metu jis išnaudojamas nepakankamai ir vartotojai, panaudodami jame sukauptą medžiagą, susiduria su kliūtimis.

Antonella Fresa savo pranešime aptars šios veiklos srities problemas, pateiks siūlymus bei pasidalins sėkmingų praktikų pavyzdžiais.

Informacija apie pranešėją:

Antonella Fresa – informacinių technologijų ekspertė, IT mokslinių tyrimų ir inovacijų kompanijos Promoter, įkurtos Pizoje (Italija), generalinė direktorė ir administratorė. Antonella yra baigusi informatikos studijas Turino universitete. Kurį laiką dirbo informacinių sistemų inžiniere, vadybininke, mokslo darbuotoja, politikos patarėja aukštųjų technologijų tinkle ir laisvai samdoma konsultante IT bei internetinių paslaugų srityse. 1999–2002 m. buvo projekto specialistė Europos Komisijoje, 2002–2012 m. – Italijos kultūros paveldo ir kultūrinės veiklos ministerijos patarėja. A. Fresa turi daugiau nei 15 metų darbo patirties Europos bendradarbiavimo projektuose ir politikos plėtros sistemose. Šiuo metu ji yra kelių EK projektų, susijusių su skaitmeniniu turiniu, techninė koordinatorė: DCH-RP, Europeana Photography, Linked Heritage, DC-NET ERA-NET, MINERVA serijos ir MICHAEL serijos. Antonella yra buvusi įvairių IT, kultūros paveldo organizacijų ir komitetų narė. Laisvalaikiu mėgsta būti kaime ir jodinėti arkliais.

Tarptautinė konferencija „Skaitmeninimas ir fotografinė atmintis“

Anna Grusková

Teatras – socialinis fenomenas. XIX a. II p. – Pirmojo pasaulinio karo pradžioje jis buvo kaip niekad aktualus visiems Europos visuomenės sluoksniams. Laikraščiai dažnai informuodavo apie teatro įvykius pirmuosiuose puslapiuose. Mėgėjų teatras buvo vienas iš populiariausių laisvalaikio praleidimo būdų. Visuomenės gyvenimas, miesto šventės, demonstracijos, paradai buvo stipriai teatralizuoti – turėjo fiksuotą scenarijų, scenografiją, kostiumus, „aktoriai“, auditoriją ir kt. elementus. Teatro ypatybės būdavo lengvai atpažįstamos kaimo šventėse, pavyzdžiui, folkloro ritualuose ir apeigose. Teatras buvo giliai įsišaknijęs kasdieniame gyvenime. Kaip visa tai atsispindi to meto fotografijoje?

Informacija apie pranešėją:

Anna Grusková yra Čekijos-Slovakijos teatrologė, teatro, kino ir radijo autorė, režisierė. Anna baigė Teatro ir kino studijas Prahos Karolio universitete. Ji inicijavo ir vadovavo daugybei nacionalinių ir tarptautinių meninių ir socialinių projektų (America, Brides/ Brides, Sarcophagi and ATMs), kituose ji dalyvavo kaip autorė (Donaudrama, Chance ’89). Jos dokumentinė drama Rabbi Woman, pasakojanti apie Bratislavos žydų aktyvistės Gisi Fleischmann likimą, buvo pastatyta Slovakijos nacionaliniame teatre ir Reon teatre Bolonijoje. Ji taip pat buvo viena teatro ir kino pjesės Danube Drama or Filthy coffee, Cheap Cigarettes (lie. Danube drama, arba Nešvari kava, pigios cigaretės) autorių ir režisierių. Šiuo metu Anna gyvena Bratislavoje, dirba Teatro institute Divadelný ústav. Ją dažnai galima pamatyti besivažinėjančią dviračiu.

Tarptautinė konferencija „Skaitmeninimas ir fotografinė atmintis“

Stanislovas Žvirgždas

Pranešime nagrinėjami pirmieji A. Rohrbacho, A. Sveikovskio, V. Zacharčiko, J. Čechavičiaus, J. Bulhako ir kitų fotografų XIX a. – XX a. pradžios Lietuvos fotoalbumai (originalių fotografijų). XIX a. pabaigoje atsiradus cinkografijai, pradėti leisti įvairūs spausdintiniai fotoalbumai. Pranešime bus apžvelgiamas „Lietuviškas albumas“, 1900 m. Paryžiaus parodoje pelnęs aukso medalį, taip pat Pirmojo pasaulinio karo leidiniai, kuriuose gausiai naudojamos Lietuvos fotografų ir vokiečių karo korespondentų sukurtos fotografijos bei kiti leidiniai. Bus kalbama ir apie įvairius tarpukario laikotarpiu pasirodžiusius fotoalbumus ir leidinius bei apie įvairių fotoalbumų, leidinių raidą po Antrojo pasaulinio karo. Pranešimo pabaigoje autorius trumpai apžvelgs mūsų dienų Lietuvos fotoalbumus ir leidinius, leidybos tendencijos. Pranešimas bus iliustruojamas fotoalbumų ir leidinių pavyzdžiais.

Informacija apie pranešėją:

Stanislovas Žvirgždas labiausiai žinomas kaip fotografas peizažistas, fotografijos istorikas. 1960–1961 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją. 1961–1965 m. kalintas už dalyvavimą renginyje, kurio metu buvo pakelta uždrausta lietuviška vėliava. 1972 m. baigė fotografijos studijas anuo metu Maskvoje veikusiame Liaudies meno institute. Tai pačiais metais buvo priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, kurioje 1972–1992 m. dirbo fotografu menininku. 1992–1996 m. buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas, 1996–2013 m. – valdybos sekretorius. 1999 m. tapo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos pirmininku. 2001–2005 m. S. Žvirgždas buvo Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) atstovas Lietuvoje. Nuo 2001 m. jis – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos fotografijos ekspertų komisijos pirmininkas, nuo 2002 m. – Lietuvos Respublikos Kultūros ir sporto rėmimo fondo ekspertų komisijos narys. Fotomenininkas yra surengęs daugiau negu 100 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, buvęs daugelio fotografijos konkursų vertinimo komisijos narys. S. Žvirgždas yra pelnęs daugybę apdovanojimų už nuopelnus kultūrai. 2002 m. jam įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, 2004 m. – Lietuvos Respublikos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2010 m.– aukso medalis „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“, 2010 m. – Balio Buračo fotografijos premija.

Tarptautinė konferencija „Skaitmeninimas ir fotografinė atmintis“

Džonas Baleanas

Spaudos fotografija atsirado tuoj po fotografijos išradimo 1839 metais. Išliko tik keletas garsiausių pavardžių ir ikoninių vaizdų, kuriuos išsaugojo akademikų bendruomenė, tačiau nuo to laiko, kai pasirodė pirmieji spaudos vaizdai, beveik visi fotografijos šedevrai buvo paskelbti, prarasti, sugadinti, sunaikinti, palikti anonimiškai ar dažnai visiškai pamiršti. Spaudos fotografija – reprezentacinė ir naratyvinė. Ji leidžia mums pamatyti, kaip kartais galima iškreipti atmintį ar ja manipuliuoti.

Džonas Baleanas savo pranešimu glaustai supažindins su spaudos fotografijos ištakomis ir fotoagentūros TopFoto dalyvavimu „Europeana Photography“ projekte, skaitmeninimu siekiančios išsaugoti spaudos fotografijų kolekcijos atmintį ateities kartoms.

Informacija apie pranešėją:

Džonas Baleanas (John Balean) yra fotografas ir tarptautinio marketingo vadybininkas vaizdų bibliotekoje TopFoto. Jis baigė Njukastlo universiteto (Australija) vizualiųjų menų bakalauro studijas, specializavosi fotografijos srityje. Dž. Baleanas yra TopFoto koordinatorius „Europeana Photography“ projekte, mokslinis Spaudos fotografijos istorijos projekto (PPHP) konsultantas. Jis yra skaitęs paskaitų ir rašęs straipsnių apie vaizdo pramonę. Džonas 2008–2009 m. buvo CEPIC (Vaizdo pramonės centro) redaktorius, nuo 2013 m. išrinktas CEPIC komiteto nariu. Nuo 2012 m. išrinktas vykdomojo komiteto BAPLA (Didžiosios Britanijos paveikslėlių bibliotekų ir agentūrų asociacijos) nariu. Kai atranda laisvo laiko, naudodamas senovinį Gandolfi 5×7 fotoaparatą, kuria dangerotipus – ankstyviausią fotografijos formą.

Tarptautinė konferencija „Skaitmeninimas ir fotografinė atmintis“

Danutė Mukienė

Fotografija – dokumentinio paveldo dalis. Ji liudija svarbiausius įvykius, fiksuoja su jais susijusius asmenis. Dažnai tik iš fotografijų galime atkurti mūsų valstybės svarbų įvykį, konkrečių asmenų vaidmenį jame. Tai itin aktualu kalbant apie fotografijų, saugomų mūsų muziejuose, svarbą. Lietuvos muziejai turi gausias ir vertingas istorinės ir meninės fotografijos kolekcijas. Didžiausi istorinės fotografijos rinkiniai sukaupti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje, Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, Kauno IX forto muziejuje, Biržų krašto muziejuje „Sėla“, Panevėžio krašto muziejuje, Žemaičių muziejuje „Alka“, Kretingos muziejuje bei Rokiškio krašto muziejuje.

Pirmojo fotografijos gyvavimo šimtmečio fotografijų dalis nėra didelė, tačiau ji labai reikšminga. Šis laikotarpis yra susijęs su tokiais svarbiais Lietuvai istoriniais įvykiais, kaip 1863 m. sukilimas, lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas ir jo panaikinimas, Pirmasis pasaulinis karas, lietuvių tautinis judėjimas bei Lietuvos valstybingumo atkūrimas.

Daugeliui Lietuvos muziejų dalyvavimas tarptautiniame fotografijų skaitmeninimo ir sklaidos projekte „Europeana Photography“ buvo didelis postūmis ir paskata susisteminti informaciją apie muziejuose saugomą istorinę fotografiją, ją suskaitmeninti ir šiuolaikiškomis, patraukliomis formomis pristatyti visuomenei.

Pradedant įgyvendinti projektą planuota, kad bus suskaitmeninta ir paviešinta 20 tūkst. Lietuvos muziejuose saugomų senųjų fotografijų. Vėliau paaiškėjo, kad šis skaičius gali būti didesnis, nes dalis muziejų, kurie anksčiau neplanavo dalyvauti projekte, dirbdami su Lietuvos integralia muziejų informacine sistema ir supratę fotografijų skaitmeninimo svarbą, pradeda skaitmeninti ir viešinti savo rinkiniuose saugomas senąsias nuotraukas. Ateityje informaciją apie šias fotografijas planuojama pateikti į svarbiausią Europos kultūros paveldo portalą „Europeana“.

Informacija apie pranešėją:

Danutė Mukienė – žurnalistė, muziejininkė, knygų, periodinių leidinių redaktorė ir leidėja. 1984 m. ji baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, įgijo žurnalisto specialybę. Spaudos leidiniuose dirba nuo 1975 metų. Papildomai keletą metų dirbo Skuodo rajono radijo laidų redaktore, bendradarbiavo respublikiniame radijuje, kurdama laidas žemaičių kalba. 1991 m. įkūrė ir 1991–1993 m. redagavo Žemaičių kultūros draugijos laikraštį „A mon sakaa?“ – pirmąjį tarmiškai leidžiamą laikraštį Lietuvoje. 1993 m. šis leidinys reorganizuotas į žurnalą „Žemaičių žemė“. Jį D. Mukienė redaguoja ir leidžia iki šiol. 1993 m. buvo Palangos miesto Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja kultūrai, 1996–2004 m. Žemaičių kultūros draugijos informacinio kultūros centro Vilniuje vadovė. 2009 m. dėstė VU Žurnalistikos institute. Nuo 1999 m. dirba Lietuvos dailės muziejuje, vadovauja šio muziejaus filialui Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras, yra atsakinga už šio centro vykdomus nacionalinius ir tarptautinius kultūros paveldo skaitmeninimo projektus. 1998–2013 m. įgyvendino keliolika skaitmeninės leidybos projektų. Svarbiausi iš jų – portalai „Lietuvos muziejai“ www.muziejai.lt, „Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės“ www.tradicija.lt, „Lietuvos dailės muziejus“ www.ldm.lt ir kt.

Tarptautinė konferencija „Skaitmeninimas ir fotografinė atmintis“

„Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija“ – taip vadinasi greitai pasirodysianti bendra dr. Margaritos Matulytės ir dr. Agnės Narušytės monografija apie 1839–1945 metų Lietuvos fotografijos istoriją. Leidinio pavadinimas nurodo tyrimo objektą: camera obscura (lot. tamsus kambarys), tiksliau – fotografiją, gimstančią šviesos srautui prasiskverbus į tamsą. Be to, kalba apie fotografijos istoriją bei jos rašymą, kurie, sakytum, taip pat atsiranda iš tamsos, tylos bei laukimo. Rašymą, kuris kelia nelengvą užduotį: atrasti, sugrįžti, atsiminti, kai tiek daug sunaikinta, prarasta, pamiršta.

M. Matulytė ir Agnė Narušytė savo pranešime aptars Lietuvos fotografijos istorijos rašymą – vertinantį ir naujai interpretuojantį ankstesnius pasakojimus, atskleidžiantį reikšmingiausias fotografijos tendencijas. Fotografijos raida nagrinėjama atsižvelgiant į svarbius istorinius įvykius, išryškinant ryškiausias asmenybes. Chronologinis istorijos pasakojimas leidžia aptarti kiekvieno istorinio laikotarpio fotografijos aktualijas ir problematiką, nors kartais tenka peržengti chronologines ribas.

Informacija apie pranešėją:

Dr. Margarita Matulytė. R. Danisevičiaus nuotr.

Dr. Margarita Matulytė – humanitarinių mokslų daktarė, fotografijos istorikė, Lietuvos dailės muziejaus fotografijos specialistė. Lietuvos fotografiją tyrinėti pradėjo 1995 metais. 1998 m. tapo Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) nare, nuo 2005 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. 1995–2001 m. dirbo Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos skyriaus vedėja. 2005 m. Perudžos universitete (Italija) studijavo italų kalbą ir kultūrą užsieniečiams, 2008 m. Oksfordo tarptautiniame studijų centre – anglų kalbą, kultūrą ir komunikaciją. 2006–2008 m. buvo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorė, 2006–2007 m. – Vilniaus dailės akademijos Humanitarinių mokslų fakulteto lektorė, nuo 2007 m. – Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto lektorė. Lietuvos ir užsienio spaudoje yra paskelbusi daugiau negu 100 publikacijų, sudariusi daugiau negu 20 knygų, kuravusi daugiau nei dešimt lietuvių autorių ir tarptautinių parodų. Nuo 2002 m. iki dabar dirba Lietuvos dailės muziejaus fotografijos rinkinio saugotoja ir tyrinėtoja, parodų kuratore.

Dr. Agnė Narušytė. A. Valužio nuotr.

Dr. Agnė Narušytė yra dailės kritikė bei kuratorė, tyrinėjanti šiuolaikinę fotografiją ir jos sąsajas su filosofija bei psichologija. Ji studijavo dailės istoriją ir teoriją Vytauto Didžiojo universitete (Kaunas), Centrinės Europos universitete (Praha) ir Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1997 m. Narušytė dirbo moderniosios fotografijos fondo saugotoja ir tyrinėtoja Lietuvos dailės muziejuje, dėstė Vilniaus dailės akademijoje ir Edinburgo Napier universitete (Jungtinė Karalystė), buvo savaitraščio „7 meno dienos“ užsienio kultūros puslapio redaktorė, taip pat kūrė kultūros laidas Lietuvos nacionalinėje televizijoje. 2008 m. ji išleido disertacijos pagrindu parengtą knygą „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“, o 2011 – knygą „Lietuvos fotografija: 1990 – 2010“. Šiuo metu ji yra Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėja.

Tarptautinė konferencija „Skaitmeninimas ir fotografinė atmintis“

Emanuela Sesti

Fotoarchyvas yra ne tik mūsų praeities atsiminimų kolekcija, bet ir neišsemiamas mūsų laiko vertinimo, tikrovės bei istorijos interpretavimo šaltinis. Fotoarchyvas ir sukaupti atsiminimai gali suteikti daug informacijos apie praeities ir dabarties aiškinimus, tik reikia tinkamų prieigos būdų. Vienas iš archyvo skaitymo raktų – katalogas. Archyvas gali būti skaitomas ir interpretuojamas įvairiais būdais. Ar mes galime jį valdyti?

Informacija apie pranešėją:

Emanuela Sesti yra meno istorikė, viduramžių ir šiuolaikinio meno istorijos specialistė. Šiuo metu Emanuela specializuojasi fotografijos archyvų valdymo, rodyklių ir skaitmeninimo srityse, sprendžia autorinių teisių, kopijų mokesčių klausimus, vadovauja internetiniams projektams, atlieka fotografijos ir ikonografinius tyrimus. Ji yra vykdžiusi tyrimus nacionaliniame Italijos moksliniame centre bei Florencijos universitete, parengė keletą leidinių apie meno ir fotografijos istorijas. Emanuela buvo Alinari fotoarchyvų ir virtualaus Alinari skyriaus – skaitmeninio, rodyklių ir interneto projekto, direktorė. Florencijos universitete dėstė fotografijos istoriją bei fotografiją vaizduojamų menų programoje, taip pat skaitė kelis kursus apie fotografijos saugojimą ir atkūrimą. Šiuo metu ji yra Alinari fondo Švietimo ir kultūros projektų vadovė.

Tarptautinė konferencija „Skaitmeninimas ir fotografinė atmintis“